Žmogus ateina į šią žemę ne tam, kad krautų turtus, rinktų plojimus, ieškotų garbės. Mūsų tikslas turi būti amžinas. O amžinas tikslas – tai mūsų sielos tobulinimas.
– Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana –
http://bauza.lt/
#advokatas #žmogus #siela
Turite teisę galvoti, kad tokia taisyklė yra absurdiška. Tačiau geriau neskubėkite to daryti. Daugelio didžiųjų laimėjimų politikoje, versle, kare ar gyvenime esmė yra sugebėjimas perprasti šią taisyklę.
„Karas yra didis valstybės reikalas, mirties ar gyvybės pagrindas, išlikimo ir žūties kelias. Tai privalu apmąstyti ir perprasti“ Sun Tzu.
Senovės kinų karo meno klestėjimo visais laikais pamatą sudaro gebėjimas laimėti pergales nekovojant tiesioginių karų. Tai ir yra esminis karo meno principas ir filosofija. Ji puikiai pritaikyta ne tik konkuravimui, bet ir išlikimui bei sėkmei.
Ne veltui išmintingos verslo strategijos tikslas yra – nepažeidžiant rinkos užimti joje dominuojančią padėtį. Pagalvokime, ar negalime šio principo kūrybiškai realizuoti ir kitose srityse.
( Renaldas Gudauskas, http://suntzu.lt/archyvai/2296 )
Naujus metus pradedame naujoje techninėje bazėje …
Gyvenimo prasmės beieškant,
Suvirpa kažkuri styga…
Suskamba muzika dienai bebrėkštant,
Ir pažinimo blyksnis staiga.
Nušviečia tavo kelią ir pasaulį,
Kuriame tu blaškais vis, deja…
Pasidalint šviesa nelengva. Sary
Pasislepia tavosios lūpos miela…
Rate, kaip matematikoje, sielos
Devynios sėdi jau drauge. Kūrėjas
Iš jų jau lipdo puodą ir šviesa
Sulydo juos į vieną vienį…
Kiekvieną anuliuoja prieš kažką…
Tokia nauja pakopa gimsta,
Kur nulis, vienetas šalia. Dešimkė
Tai jau jos pradžia…
Kiekvienas lydinys geriausias,
Kada harmonija jame.
Perdaug jam žaliavos, ar trūksta,
Tada kokybė nebeta…
Prisimenant pasvarstymus apie mokytojo darbdavį ir prielaidą, kad visgi mokytojo darbdavys yra visuomenė, reikėtų nepamiršti komentaruose iškeltų minčių…
Daugumai tėvų labai norėtųsi būti šio darbdavio vaidmenyje, dauguma net ir įsivaizduoja jog taip yra, tačiau jie net nepagalvoja, kad nei vienas iš jų nemoka nei vienam mokytojui atlyginimo tiesiogiai… Jie sumoka kažkam kitam, perskirstančiam… Taigi ta, atskira visuomenės dalis, tėvai, irgi negali būti įvardinti kaip mokytojo darbdavys. Tačiau kalbant apie visuomenę, būtina turėti omenyje jos nevienalytiškumą, apie tai jau buvo svarstyta straipsnyje „Epochos dilema: Demokratijos supratimo apribojimai visuomenės bei ekonomikos valdyme.“ Ten buvo išsakyta mintis: „Argumentuojant ir motyvuojant nuomonę apie „dermokratiją“ bei „lygiavą“, galima būtų teigti, kad negalima gi dėti lygybės ženklo tarp nusmurgusio „degrado“ ir garsaus profesoriaus. Taigi bendruomenėje mes nesame lygūs, dar daugiau jei negalime tinkamai išreikšti savo pagarbos pelnytai to vertiems visuomenės atstovams už jų indėlį, tai jau visuomenės psichologinės traumos požymis.“ Todėl natūraliai ir vėl „darytina prielaida“ … jog tai „… lemia neteisingai traktuojama dabartinė visuomenės struktūra“. Žinoma, kaip to pasekmė, jau gaunama nebeadekvati perskirstymo sistema ir rezultatas – nebeaiškus mokytojo atlyginimas…
Remiantis tokia logika visuomenė taip pat negalėtų būti įvardinta kaip mokytojo darbdavys… Nes „… liko tik menama visuomenė, pagal lygiavos principą sumaišyta į bendrą masę.“ Tai kaip gi čia ???
|
|
